Dirvos rūgštingumas ir šarmingumas

Dirvos rūgštingumas – tai viena iš dirvožemio ypatybių, nuo kurios priklauso daugelis dirvožemyje vykstančių cheminių procesų. Ši ypatybė išreiškiama pH vienetais ir rodo rūgštingumo ar šarmingumo laipsnį. Dirvožemiai gali būti rūgštūs, šarmingi arba neutralūs, pH skalėje vertinama nuo 0 iki 14. Daugumos dirvožemių pH laipsnis svyruoja tarp 4,5–7,5. Vienas svarbiausių auginimo veiksnių, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį, – reikiamo dirvožemio rūgštingumo sureguliavimas. 

Dirvožemio rūgštingumo svarba

Rūgštingumas ar šarmingumas gali smarkiai paveikti augalų galimybę maitintis. Kai dirva per rūgšti ar per šarminga, dauguma maisto medžiagų tampa sunkiai prieinamos augalams. Rūgščioje dirvoje kaupiasi aliuminis, manganas – jie stabdo augalų augimą, tokioje dirvoje sunkiai pasisavinami kalcis ir magnis. Pernelyg šarmingoje dirvoje augalams sunku pasisavinti varį, cinką, geležį, azotą. pH turi reikšmės ir dirvos mikroorganizmams bei gyvūnijai: rūgščioje žemėje dirvos bakterijų veikla tampa silpna, vyrauja grybai, negyvena sliekai. 

Dauguma augalų mėgsta arba pakenčia tam tikras pH ribas, jos lemia atskirų augalų konkurencines galimybes, derlingumą. Sodo ir daržo augalai dažniausiai mėgsta pH 6–7. Geriausia sureguliuoti dirvožemio rūgštingumą pagal šias ribas, tuomet augalai gali pasisavinti daugiausiai maisto medžiagų.

Rūgštingumo nustatymas ir priežastys

Apie dirvos rūgštingumą galima spręsti ir iš natūraliai joje augančių augalų: rūgščioje dirvoje gerai auga našlaitės, samanos, smulkiosios rūgštynės, dirviniai asiūkliai; šarminėje – liucernos, dirvinės čiužutės; neutralioje – jonažolės, šalpusniai. Tačiau visiškai pasikliauti augalais nevertėtų, dirvos rūgštingumą galima nustatyti ir kitais metodais. Tiksliausiai dirvos rūgštingumas nustatomas laboratoriniais tyrimais, tačiau sodo ir daržo parduotuvėse galima įsigyti pH testų, kurie taip pat gana tikslūs.

Labiausiai linkę rūgštėti smėlingi dirvožemiai. Dirvožemis rūgštėja dėl išplovimo (maisto medžiagų išplovimo į gilesnius sluoksnius), rūgštaus lietaus, nenaudojant kalcio trąšų, tręšiant fiziologiškai rūgščiomis trąšomis, pavyzdžiui, amonio salietra.

Dirvos rūgštinimas

Rūgščiamėgiai augalai (šilauogės, bruknės, spanguolės, azalijos ir kt.), kuriems tinkamiausios pH ribos 3,5–5,5, negali augti šarmingesniame dirvožemyje, nes tuomet jie sunyks. Dirvai rūgštinti paprastai naudojamos natūralios durpės, ne tik parūgštinančios dirvožemį, bet ir pagerinančios jo struktūrą, įvairios rūgštinimo priemonės, fiziologiškai rūgščios trąšos.

Dirvos kalkinimas

Dirvai kalkinti naudojamos šios kalkinės medžiagos: klintmilčiai, trupintos klintys, degtos kalkės, dolomitmilčiai, cemento dulkės, defekatas, kreida, klintinis tufas. Naudojant šias medžiagas dirvos reakcija neutralizuojama, pagerinama jos struktūra, biologinis aktyvumas, joje padidėja maisto medžiagų kiekis.