Viskas apie klasikinio derinio – bulvių ir svogūnų – auginimą

Bulvės ir svogūnai – vienos bene tradiciškiausių lietuviškų daržovių. Naudojamos sriuboms, salotoms, garnyrams. Tinkamai laikomos, gali išsilaikyti net iki kito derliaus. O štai keli specialistų patarimai, kaip auginti svogūnus ir bulves.

Bulvių veislių ir sėklų parinkimas

Kad bulvės būtų kokybiškos ir skanios, o jų derlius gausus, reikia išmanyti, kaip tinkamai išsirinkti kokybišką sėklą, paruošti dirvą, kaip bulves sodinti, prižiūrėti, nuimti ir sandėliuoti derlių.

Gero bulvių derliaus garantas visų pirma yra kokybiška sėkla bei tinkama veislė. Kiekvienais metais reiktų rinktis sertifikuotas sėklines bulves.

Labai ankstyvam derliui, kai pirmosios bulvės pasirodo po 45 dienų, skaičiuojant nuo sudygimo, skirtos bulvės „Adora“. Ankstyvam (50–55 dienų po sudygimo) – „Vineta“, kurios yra mažiau reiklios dirvai ir drėgmei. Vidutinio ankstyvumo veislės „Melody“ ir „Laura“ bulvės prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų ir skirtingų dirvožemių, ypač išsiskiria puikiu kulinariniu skoniu, tinkančiu tradiciniams lietuviškiems patiekalams. „Adora“ – labai ankstyva, derlinga, maistinės paskirties bulvių veislė. Gumbai brandinami vienodo dydžio, užauga stambūs, apvaliai ovalūs, šviesiai gelsvu minkštimu, sekliomis akutėmis. Išvirus nejuoduoja. Ši veislė atspari mechaniniams sudaužymams, sausajam puviniui, jautresnė marui ir rauplėms. „Adora“ užaugina keletą stiebų su negausiu kiekiu gumbų viename kere, todėl rekomenduojama sodinti tankiau ir sekliau, kadangi gumbai formuojami santykinai giliai. Bulvių derlius gausus. Viditinis gumbų krakmolingumas – apie 15 procentų.

„Laura“ – vidutinio ankstyvumo, maistinės paskirties bulvių veislė, tinkanti perdirbimui. Gumbai pailgai ovalūs, raudoni, labai puikios prekinės išvaizdos. Minkštimas ryškiai geltonas. Augalai neimlūs nematodams, virusams: garbanei, dryžligei, lapų susisukimo virusui. Ši veislė ypač atspari sausrai. Gero skonio, verdant nesukrenta, išvirus nepakeičia spalvos. Nebijo vandens pertekliaus.

„Melody“ – kilusios iš Olandijos. Vidutinio ankstyvumo, maistinės paskirties bulvių veislė, naudojama šviežiam vartojimui, pakavimui, plovimui. Pasižymi puikiomis skonio savybėmis visą žiemojimo laiką: nejuoduoja išvirus, vidutiniškai miltingos. Gumbai ovalūs, gelsva tinkline luobele, sekliomis akutėmis, kere formuojami vienodo dydžio. Minkštimas švelniai geltonas. „Melody“ išsiskiria pakankamai dideliu atsparumu mechaniniams sužeidimams ir sudaužymams, marui, atspari daugumai ligų. Vidutinis gumbų krakmolo kiekis – apie 17 procentų.

„Vineta“ – kilusios iš Vokietijos. Ankstyva, maistinės paskirties bulvių veislė. Gumbai apvaliai ovalūs, stambūs, šiukštesne odele, vidutinio gilumo akutėmis. Geros prekinės išvaizdos, atsparūs mechaniniams pažeidimams. Luobelė ir minkštimas gelsvi. Išvirus nežymiai subyra. Gerai laikosi žiemą. Augalai atsparūs vėžiui, bulviniams nematodams Ro1, virusams A ir Y ir lapų susisukimo virusui, juodajai kojelei. Šios veislės bulvės mažiau reiklios dirvai ir drėgmei, ypač atsparios sausrai, neimlios ligoms ir kenkėjams. Tačiau nepakenčia azoto pertekliaus, dėl kurio pristabdomas gumbų brendimas ir susilpninamos sandėliavimo savybės. Tinkamos daiginti. Puikaus skonio. Tinkamos auginti ekologiniuose ūkiuose. Šios veislės bulvės įvairiomis kintamomis auginimo sąlygomis duoda pastovų vidutinį derlių.

Pasiruošimas

Specialistai perspėja, prieš sodinant bulves, nepamiršti iš žemės pašalinti prieš tai buvusių kultūrų likučių. Toje pačioje vietoje nepatariama bulvių sodinti dažniau nei kas keverius metus. Ne pati geriausi mintis formuoti bulvių vagas po medžiais, šalia krūmų arba apsaugotuose nuo vėjo kampeliuose bei šalia pomidorų. Būtų puiku, jei rudenį žemė buvo išdirbta ir gerai patręšta kompostu arba specialiomis trašomis.

Kiekvienais metais rekomenduojama naudoti sertifikuotas sėklines bulves. Jos yra aukštos kokybės, o kokybiška sėkla – gero derliaus garantas.

Bulvių augimą pagretina ankstyvųjų bulvių daiginimas. Tereikia supilti sėklines bulves į dėžutes, pastatyti jas į šviesią, vėdinamą vietą, kur ne didesnė nei 20 laipsnių temperatūra. Daiginimo trukmė priklauso nuo veislės ir daiginimo temperatūros. Paprastai tai užtrunka nuo trijų iki šešių savaičių. Bulves į žemę kišti galima, kai daigeliai paauga iki 1-2 cm.

Sėklinių bulvių negalima pjaustyti, būtina saugoti, kad sodinimo metu nebūtų pažeisti išlindę daigeliai ir odelė.

Sodinimo procesas

Sudaigintas bulves reikia sodinti, kai dirvos temperatūra yra ne žemesnė nei šeši laipsniai, o nesudaigintas, kai lauke temperatūra pakyla aukščiau aštuonių laipsnių.

Atstumas tarp vagų turi būti 60–90 cm, tarp gumbų – 30–35 cm. Jei žemė lygi, geriausia daryti negilias vagas ir sudėti gumbus taip, kad viršutinė bulvių pusė, išlyginus žemę, būtų lygi su viršutiniu žemės sluoksniu. Negalima bulvių sodinti į labai drėgną žemę, nes šios gali pradėti pūti.

Jei įmanoma, vagas reikėtų formuoti rytų-vakarų kryptimi. Vengti šiaurės-pietų krypties. Stengtis nepasodinti gumbo per giliai. Jei žemė lygi, daryti negilias vagas ir sudėti gumbus taip, kad viršutinė bulvių pusė būtų lygi su viršutiniu žemės sluoksniu, kai žemė išlyginama.

Sodinant bulves paprastai patogu jas ir patręšti bechlorėmis kompleksinėmis trąšomis praturtintomis magniu ir mikroelementais bei turinčioms padidintą kalio kiekį. Vidutinė lokalaus tręšimo norma – 50-80 g/m². Jeigu planuojama tręšti dar ir  po apkaupimo – reikia išberti 2/3 trąšų normos. 

Jokiu būdu nenaudokite šviežio mėšlo, kalkių arba chloro turinčių mineralinių trąšų. Svarbu atsiminti, kad per didelis trąšų kiekis turi įtakos bulvių skoniui, kokybei ir sandėliavimo galimybėms. Trąšas berkite šalia gumbo.

Daigams išlindus

Sudygus daigams ir jiems išlindus į žemės paviršių, žemes reiktų 3–4 kartus apkaupti kauptuku, tuo pačiu pašalinti ir piktžolės. Smėlingą dirvą sausros metu būtina laistyti ryte ir vakare. Įterpti trečdalį likusios granuliuotų trąšų normos, lengvose dirvose papildomai patręšti magnio trąšomis – kalio magnezija, kizeretu.

Nuo maro bulves purkšti profilaktiškai maždaug kas savaitę ar dvi. Bulvienojams užaugus 20 cm. Pradėti nuo vario kilmės kontaktinių fungicidų (Čempionas) ir kaitoliojant su sisteminiais (Gloria, Infirnito)  bei kontaktiniais (Revus) purkšti 4 kartus.

Svarbu stebėti ir augalus puolančius kenkėjus: kolorado vabalus, amarus. Esant galimybėms, kolorado vabalus nurinkti arba naudoti chemines augalų apsaugos priemones (Decis Mega).

Derliaus nuėmimui artėjant

Jei bulves itin puola žaladariai, vegetacijos pabaigoje vertėtų nupjauti virkščius ir juos sunaikinti.

Bulvių gumbai prieš derliaus nuėmimą turi gerai subręsti, todėl patariama tris savaites prieš derliaus nuėmimą nupjauti virkščius ir juos pašalinti iš tarpuvagių. Derlius turi būti nuimamas esant sausam orui, 15-20° C temperatūrai.

Prieš sandėliuojant gumbai turi būti nudžiūvę ir mechaniškai nepažeisti. Sandėliuoti patariama tamsioje, vėsioje, neužšąlančioje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Bulvėms laikyti plastikiniai maišai netinka – tam geriau rinktis pintas, medines dėžes, orui pralaidžius maišus. Nesandėliuokite bulvių kartu su vaisiais.

Svogūnų nauda ir veislų įvairovė

Na, o kalbant apie svogūnus – tai augalas, priklausantis česnakinių augalų šeimai . Jų yra apie trys šimtai rūšių, kurių daug auga laukinėmis sąlygomis šiauriniame pusrutulyje. Populiariausi - ropiniai svogūnai, maistui vartojami jau šešis tūkstančius metų.

Svogūnuose gausu vitaminų ir mineralinių medžiagų. Svogūnų ropelės ar laiškai gausūs karotino, vitamino B1, B2, nikotino rūgšties, vitamino C, eterinių aliejų. Taip pat juose yra kalio, natrio, kalcio, magnio, geležies ir fosforo.

„Stuttgarter riesen“ – populiariausia ankstyva veislė. Ropelės geltonu lukštu, gelsvos spalvos, plokščiai apvalios formos. Vartojamos šviežios, tinka konservuoti. Veislė tinkama laiškams auginti šiltnamiuose. Ropelės tvirtos, gerai laikosi per žiemą.

„Red carmen“ – ankstyva veislė pasižymi itin švelniu skoniu. Ropelės raudonu lukštu. Veislė salotinio tipo, vertinama dėl gero skonio, tinka konservuoti, gaminti salotas. Esant tinkamoms laikymo sąlygoms, derlius išsilaiko iki vasario mėnesio.

„Snowball“ – skirta konservavimui ir salotoms. Taip pat ankstyva veislė. Ropelės baltu lukštu. Veislė salotinio tipo, vertinama dėl gero skonio. Esant tinkamoms laikymo sąlygoms, derlius išsilaiko iki gruodžio mėnesio.

„Sturon“- itin derlinga veislė. Vidutinio ankstyvumo. Ropelės geltonu lukštu, gelsvos spalvos, apvalios formos. Ropelės tvirtos, gerai laikosi per žiemą, esant tinkamoms laikymo sąlygoms, ropeles galima išlaikyti iki naujo derliaus.

Dirvos paruošimas

Svogūnai geriausiai auga priesmėlio ir puveningoje, nešlapioje priemolio dirvoje. Sėjant reikėtų rinktis aukštesnes, šiltesnes, greitai išdžiūstančias dirvas. Dirva svogūnams ruošiama iš rudens, iš karto nuėmus priešsėlį. Tinkamiausi priešsėliui agurkai, moliūgai, bulvės, ankštinės ir šakniavaisinės daržovės. Gerai tiks vieta, kur priešsėlis buvo tręštas organinėmis trąšomis. Šviežias mėšlas netinka, nes svogūnai iki rudens nesubręsta ilgiau augindami lapus, juos labiau puola svogūninė musė, puviniai. Rudenį žemė įdirbama giliai. Įterpiama perpuvusio mėšlo, komposto, 3-5 kg/m², ypač tinka pelenai (0,5-1 kg/m²). Rudeninis tręšimas – mineralinėmis trąšomis, kai į kvadratinį metrą įterpiama 30 g rudeninių kompeksinių trąšų. Pavasarį, kad nedingtų dirvos drėgmė, perkasama negiliai, iki dešimties centimetrų, arba dirva supurenama grėbliu. Pavasarį tręšiama daržovėms skirtoms bechlorėmis kompleksinėmis trąšomis praturtintomis magniu ir mikroelementais. Vidutinė lokalaus tręšimo norma – 40 g/m². Pravartu ūgtelėjusius svogūnus, kurie auginami ropelėms papildomai patręšti kalcio salietra ar nitraboru (30 g/10 l vandens).

Svogūnų sėjimas ir sodinimas

Svogūnai auginamai keliais būdais: sėjant, daigais, iš sėjinukų ir vegetatyviniu būdu iš ropelių.

Svogūno sėkla netaisyklingos formos, juodu vandenį sunkiai praleidžiančiu apvalkalu. Svogūnų sėklos lėtai brinksta, dygsta po 10-14 dienų po sėjos. Blogomis sąlygomis dygti gali dar ilgiau. Specialistai pataria sėklas pamirkyti 2-9 dienas kambario temperatūros keičiamame vandenyje arba 40 laipsnių temperatūros vandenyje aštuonias valandas. Auginant daigams sėjama kovo viduryje į šildomus šiltnamius eilėmis kas šešis centimetrus į 1-2 cm gylio griovelius. Lysvė sulyginama ir palaistoma. Žemė turėtų būti drėgna, bet ne šlapia, temperatūra 15-18 laipsnių. Sodinti tinkami 7-8 mm storio ir 15-20 cm aukščio daigai.

Prieš sodinant daigai gausiai palaistomi, laiškai ir šaknelės patrumpinamos. Balandžio pabaiga, gegužės pradžia, kai sužydi ievos – tinkamas laikas išsodinti lauke. Daigai sodinami lygioje dirvoje, padarius griovelius, į kuriuos įpilamas vanduo. Tarpai tarp eilių turi būti 20 cm. Daroma keturių eilių lysvė, tarp kurių atstumas 60 cm. Daigai sudedami kas 8-10 cm, užžeriami žemėmis, gausiai palaistomi. Daigai sodinami negiliai, kas 6-7 cm.

Balandžio viduryje sėjami svogūnai ropelėms ir sėjinukams lauke. Ropelėms sėjama ankstyvųjų veislių svogūnai, kurių vegetacijos laikotarpis trumpas. Verčiau auginti lengvesnėse dirvose.

Sėjinukai sodinami ievoms sužydėjus, balandžio viduryje - gegužės pradžioje, kai dirvoje dar daug drėgmės. Optimalus atstumas tarp sėjinukų - 6-10 cm, tarp eilių dvidešimt centimetrų. Didesniu atstumu sodinami daugiagalviai svogūnai. Sėjinukai sodinami vieno centimetro gylyje, nes giliau pasodinti linkę auginti stiebus.

Vegetatyviniu būdu iš ropelių auginamos vietinės veislės. Nupjovus ropelių viršūnėlę skatinamas laiškų augimas. Geriau sužadinti šaknų augimą nulupus seną žievę, kurioje esančios medžiagos stabdo šaknų ir laiškų augimą. Galima nupjauti dalį šaknies dugnelio. Sodinamos ropelės turėtų būti šiltai laikomos 18-20 laipsnių temperatūroje, nes šaltesnėje temperatūroje laikytos ims žydėti.

Auginimas

Svogūnai pakankamai atsparūs šalčiui. Lengvai ištveria pavasarines šalnas, tačiau tik pasirodę daigeliai gali žūti esant vos poros laipsnių šaltukui. Optimali laiškų augimo temperatūra 15-25 laipsniai. Svogūnai mėgsta daug šviesos, ypač auginami iš sėklų. Drėgmė augalams svarbiausia pirmuoju vegetacijos laikotarpiu, brandinant roputes geriau sausi ir karšti orai.

Svogūnai lėtai auga, todėl dažniausiai juos užgožia piktžolės, kurias reikia ravėti. Galima į sėklas primaišyti 5-6 procentus salotų sėklų. Jos greičiau išauga ir pažymi eilutes, todėl patogu išpurenti tarpueilius. Sausu oru svogūnai laistomi kas 10 dienų, giliai iki 15-20 cm įmerkiant dirvą. Palaisčius dirva purenama. Laistyti nereikia mėnuo iki derliaus nuėmimo, nes drėgmė trukdo vystytis svogūnų ropelėms.

Imant formuotis ropelėms žemė nuo svogūnų atžeriama iki svogūnų vidurio, geriausia po lietaus, kai dirva minkšta.

Sėjinukai ar roputės laikytos šaltomis sąlygomis leidžia žiedinius stiebus. Jie turėtų būti nuraunami iki pagrindo. Kai sėjinukai sužaliuoja, daigai prigyja, iš sėklų išaugę svogūnai turi 2-3 laiškus, papildomai patręšti kalcio salietra ar nitraboru (30 g/10 l vandens).

Derliaus nuėmimas

Likus porai savaičių iki derliaus nuėmimo svogūnų laiškai nulenkiami žemyn kartele arba lengvu volu. Po šios procedūros svogūnai auga daugiau į ropeles. Derlius būna mažesnis, bet laikosi geriau.

Auginant sau ir norint mažiau nitratų patartina svogūnus sodinti rečiau, eilėmis kas 30 centimetrų svogūnai sukaupia mažiau nitratų.

Svogūnai renkami saulėtą dieną, prieš šalnas. Apdžiovinti nešami į tamsias pastoges. Stiebas patrumpinamas 3-4 centimetrai nuo kaklelio.

Ligos ir kenkėjai

Vienas iš pavojingiausių augančių svogūnų ligų – netikroji miltligė. Ligos sukėlėjas – svogūninė perenospora. Ant daigais ir ropelėmis pasodintų svogūnų laiškų ima atsirasti pelenų spalvos apnašų. Vėliau laiškai gelsta, nusvyra ir nulūžta. Susidariusios grybų konidijos plinta per orą. Ypač sparčiai liga plinta drėgnu oru.

Norint apsisaugoti nuo ligų būtina pasirinkti svogūnų derliaus paskirtį. Jeigu svogūnai sodinami ropelių derliui tikslinga juos beicuoti fungicidu Previkur Energy.

Ligos sukėlėjai plinta per apsikrėtusią sėklą, ligotus sėjinukus ir ropeles bei užsikrėtusias svogūnų liekanas dirvoje. Apsaugai nuo ligos ropelės laikomos šiltoje, 40 laipsnių temperatūroje. Stambios galvutės laikomos parą, vidutinio stambumo – 16 valandų, smulkios – aštuonias valandas.

Apsaugoma sodinant svogūnus į tą pačią vietą tik po ketverių metų. Auginimo vietos parenkamos aukštesnėse, gerai prapučiamose vietose. Žieminiai svogūnai gali būti ligos šaltiniai, todėl vertėtų sodinti svogūnus toliau. Apkrėsti augalai tik pasirodžius ligos požymiams purškiami fungicidais (Infinito). Derlių nuėmus pašalinamos augalų liekanos.

Laikomiems svogūnams pavojingiausias pilkasis (kekerinis) puvinys. Pilkuoju puviniu svogūnai apsikrečia lauke, tačiau jis vystosi paslėpta forma ir yra sunkiai pastebimas. Smarkus vystymasis prasideda po 6-8 savaičių. Ant svogūno kaklelio formuojasi pilkos dulkančios apnašos, vėliau apnašose susidaro juodi skleročiai. Perpjautas svogūnas atrodo lyg virtas, suminkštėjęs. Liga plinta su sodinamąja medžiaga ir per dirvą. Apsaugai nevėluojama sodinti svogūnus, svogūnai laikomi tol, kol įmanoma, nenuimama su žaliais laiškais. Džiovinant svogūnai laikomi 8-10 dienų 30-35 laipsnių temperatūroje. Sandėliuose drėgmės neturi būti daugiau nei 65-75 proc.

Kalbant apie kenkėjus - labiausiai svogūnams pakenkia svogūninė musė. Ji panaši į kambarinę. Kenkia iš padėtų kiaušinių išsiritusios lervos - jos įsigraužia į ropelių vidų. Pažeisti augalai gelsta nuo viršūnių, sulėtėja augimas, ropelės ima pūti. Lėliukės žiemoja dirvoje, pirma musių generacija pasirodo žydint alyvoms, antra –liepos ar rugpjūčio mėnesiais. Nuo musių apsisaugoma laikantis sėjomainos, rudenį giliai sukasant dirvą. Apie augalus dirva mulčiuojama durpėmis. Pradėjus gelsti laiškų viršūnėms laistoma karštu medžio pelenų šarminiu tirpalu (1 kg pelenų 10 l vandens). Vienam augalui - 200 ml tirpalo. Išdžiūvę augalai šalinami iš daržo.