Sodinimo vietos paruošimas ir priežiūra – taisyklės, kurias turi išmokti visi daržininkai

Tinkamai paruošta dirva – labai svarbi augalo augimui ir derėjimui. Sodinimo vieta turi būti vienodu gyliu tolygiai išpurenta, išlyginta, pagerinta ir  praturtinta.

Sodinimo vietoje turi būti sudarytos sąlygos greitai ir vienodai sudygti sėkloms, įsišaknyti ir prigyti persodintiems augalams. Be abejonės, tam reikia vandens, oro, šilumos ir žaladariais neužkrėstos aplinkos. Deja, natūralios augimo sąlygos ne visuomet leidžia pasiekti maksimalų rezultatą. Tad kaip jo pasiekti?

Neišversite be pagalbinių priemonių

Sodinimo vietoje neturi kauptis vanduo, susiplūkti pluta, kuri gali kliudyti vandens išgarinimui, čia turi kauptis pakankamai mitybinių medžiagų, vandens ir deguonies atsargų, skatinčių šaknų vystymąsi.

Todėl įrengiant sodinimo vietą itin svarbu ją praturtinti augalų mitybinėmis medžiagomis. Jos praturtinimas mitybinėmis medžiagomis apima auginimo terpių, dirvožemio gerinimo medžiagų ir papildų kompleksinį naudojimą.

Auginimo terpei priskiriamos visos medžiagos, kuriose auginami augalai. Greta auginimo terpių dažnai naudojamos dirvožemio gerinimo medžiagos, kurios papildydamos dirvą užtikrina arba pagerina jos fizikines, chemines ir biologines ypatybes. Auginimo terpės kartu su dirvožemio gerinimo medžiagomis ir pačiu dirvožemiu sudaro augalų augimo pagrindą.

Štai apie ką, ruošiant dirvą, reikėtų pagalvoti:

1. Rūgštingumo pusiausvyra. Dauguma kultūrinių augalų gali normaliai augti ir derėti tik nerūgščiuose dirvožemiuose. Tiesa, reikalingas dirvos rūgštingumas priklauso nuo augalo rūšies. Norint išauginti vertingiausių augalų derlių, rūgščius dirvožemius būtina neutralizuoti – kalkinti. Be to, dirvų kalkinimas garantuoja tręšimo efektyvumą. Taigi, ruošiant guoliavietes į tai reikia atsižvelgti.

Kalkinimui (įterpiant vidutinę normą 200–300 g/m²) naudojamos kalkės, kreida, dolomitmilčiai arba pelenai. Atminkite, kad kalkės nenaudojamos kartu su mėšlu, mat dirvoje gali pradėti stigti azoto.

2. Oro ir drėgmės pusiausvyra. Svarbios ir medžiagos, naudojamos sureguliuoti oro ir drėgmės balansą dirvoje (0,5–1 kg/m²) – agroperlitas, agrovermikulitas, ceolitas, bentonitas, keramzitas ir lavos gabalėliai. Tinkamas šių medžiagų panaudojimas padidina oro pralaidumą dirvoje ir aprūpinimą drėgme. Šiose medžiagose taip pat galima daiginti sėklas, auginti daigus, įšaknydinti auginius.

Kaip efektyvius dirvos papildus sodinimo vietos įrengimui tikslinga naudoti ir įgėrio sorbentus, humatus, probiotinius ir mikrobiologinius tirpalus, mikorizės grybieną.

Įgėrio sorbentai – ilgalaikio veikimo granulės, kurios sugeria, kaupia ir aprūpina augalus drėgme jiems prireikus. Sumaišius įgėrio granules su substratu (gruntu) trečdaliu, o kartais net dvigubai, padidėja augalams prieinamas vandens kiekis. Tai reiškia, kad jums teks augalus rečiau laistyti, sunaudosite mažiau trąšų, pagerės augalų šaknų zonos aeracija, bus skatinamas šaknų vystymąsis ir augalų prigijimas po persodinimo, augalai bus apsaugoti nuo perlaistymo ir šaknų puvimo.

3. Augimo reguliavimas humatais. Dar reikėtų pagalvoti ir apie humatus. Tai augimo reguliatoriai, kurių didžiausią dalį sudaro koncentruotos biologinės kilmės medžiagos: humininių ir fulvinių bei amino rūgščių druskos. Šie augimo reguliatoriai stimuliuoja augimą, bet tuo pačiu apsaugo nuo stresų. Humatai gerina vandens struktūrą jį minkština, didina dirvos derlingumą: dirva tampa biresnė, pagerėja jos sugeriamumo ypatybės, sumažėja dirvos rūgštingumas, aktyvina dirvos mikroorganizmų darbą, tuo pačiu spartindami humuso susidarymą, padidina dirvos įsisavinimo savybes, užtikrina maisto medžiagų įsisavinimą, mat padeda iš dirvos išgauti papildomų maisto medžiagų.

Humatai taip pat kaupia ir perduoda augalų ląstelėms saulės energiją, didina augalų imunines savybės ir atsparumą neigiamiems aplinkos poveikiams, pagerina augalų kvėpavimą, sujungia sunkiųjų metalų druskas, radionuklidus ir kitas kenksmingas medžiagas ir blokuoja jų patekimą į augalų ląsteles, pagreitina medžiagų apytaką augaluose ir skatina vitaminų, cukraus, vertingų amino rūgščių ir fermentų gamybą. Taip pat pagerina azoto įsisavinimą, surištą dirvos fosforą paverčia į augalams tinkama įsisavinimo formą,  mažina nitratų ir pesticidų likučių kaupimąsi augaluose.

Humatai naudojami įterpiant į dirvą, mirkant augalų sėklas ir šaknis, apipurškiant vegetuojančius augalus. Geriausia naudoti visu tris variantus: mirkymui sėklų ir šaknų 0,05–0,3 proc. tirpalas, purškimui – 0,1–1 proc. tirpalas, o laistymui – 0,01 proc. tirpalas.

4. Gera augalų savijautai – organinės „arbatos“. Ne ką mažiau svarbu naudoti mikrobiologinius tirpalus ar probiotinių mikroorganizmų koncentratus. Tuomet naudojant juos kartu su kitomis dirvos gerinimo medžiagomis gaunami puikūs ilgalaikiai rezultatai. Kitaip tariant, šaknys vystosi tinkamai, o augalai vegetacijos metu jaučiasi gerai.

Mikrobiologiniai tirpalai arba organinės „arbatos“ gaminamos iš įvairių komponentų, tačiau pagrindą turi sudaryti organinė medžiaga (kompostas, mėšlas ar biohumusas), fitocidiniai augalai ir šienas, pieno bakterijos bei mielės, cukrus, fruktozė, mineraliniai priedai (pelenai, kreida), jodas ar kalio permanganatas. Organinė „arbata“ laistymui skiedžiama su vandeniu santykiu 1:10, purškimui – 1:30, augalai apdorojami 1–2 kartus per savaitę.

5. Probiotikai. Tai naudingų bakterijų mišiniai, kurie skatina naudingų mikroorganizmų augimą. Probiotikai – praturtina dirvą efektyviais mikroorganizmais, pagerina jos struktūrą, padidina humuso kiekį ir atstato dirvožemio derlingumą, suaktyvina šaknis ir dirvožemio sluoksnį apie jas, gerina mitybinių medžiagų įsisavinimą iš dirvožemio; atgaivina nualintas dirvas bei atstato jas po žiemos sezono.

Taip pat greičiau ardo organinės kilmės atliekas ir sumažina išsiskiriančius nemalonius kvapus, teigiamai veikia augalų imuninę sistemą, skatina sėklų dygimo energiją, daigumą ir prigijimą, užtikrina kenksmingų organizmų poveikio prevenciją, stiprina augalų sveikatingumą ir atsparumą neigiamiems aplinkos veiksniams.

Tai visiškai natūralūs, netoksiški, nekenksmingi žmogui, florai ir faunai bei aplinkai produktai.

Probiotikus naudoti reikia skiedžiant su vandeniu. Pirmiausia, apdoroti sėklas – mirkyti 1 valandą (probiotikus su vandeniu skiesti santykiu 1:500). Kai apdorojate daigų, sodinukų šaknis – 1:200. Jei norite pagerinti dirvožemį: purkšti rudenį po derliaus nuėmimo ir pavasarį prieš sėją, purkšti lauko augalus vegetacijos metu ar apdoroti sandeliuojamą derlių – 1:1000. Probiotikais galite purkšti ir kambarinius augalus – 1:50 arba naudoti kompostavimui, derliaus sandėliavimo patalpų ir laikymo taros apdorojimui – 1:100.

6. Grybienos panaudojimas. Mikorizė – abipusiai naudingas ryšys tarp augalų ir nepatogeninių dirvos grybų. Dabar žinoma apie 6 tūkst. rūšių grybų, kurie sudaro mikorizes su 240 tūkst. rūšių augalų. Šalia augalų pasodinus grybų, organiniai junginiai iš augalo perduodami grybui, o mineralinės medžiagos: azotas, fosforas ir pan. juda į augalą. Ši sąveika užtikrina kritiškai svarbų ryšį tarp augalo šaknų ir dirvožemio. Mikorizinė grybiena apraizgo augalų šaknis ir savo veikimo principu tartum tampa augalų šaknų sistemos tąsa – išplėstu ir padidintu šaknynu.

Reiškia, šalia augalų pasodinus grybų, padidėja mitybinių medžiagų įsisavinimo geba. Nereikia sukti galvos dėl maistinių medžiagų, mat elementai kaip fosforas, cinkas, varis, azotas, anglis ir siera yra įsisavinami grybų ir perduodami augalui. Padidėja ir ilgaamžiškesnės tampa mažosios siurbiamosios augalo šaknelės. Pagerėja vandens apykaita. Padidėja atsparumas priešiškoms aplinkos sąlygoms. Be to, mikoriziniai grybai apsaugo augalų šaknis nuo dirvožemyje plintančių ligų sukėlėjų. Taip pat pagrėja dirvos struktūra.

Nepamirškite agrocheminių medžiagų

Tiesa, reikia atminti, kad skirtingų augalų persodinimo ir auginimo niuansai bei aplinkos poveikis gali turėti ir neigiamų poveikių, todėl jei norite to išvengti, būtinai naudokite agrochemines medžiagas: trąšas, tręšiamuosius produktus, pesticidus.

1. Trąšos. Tiesiogiai veikiančios trąšos augalus aprūpina mitybinėmis medžiagomis, netiesiogiai veikiančios trąšos padidina dirvožemio našumą ir pagerina augalų mitybos sąlygas. Organinėse trąšose augalų mitybiniai elementai yra organinėse medžiagose, kurių augalai negali įsisavinti tiesiogiai. Patręšus organinėmis trąšomis, dirvožemio mikroorganizmai pirmiausia jas suskaido į paprastus mineralinius junginius. Organinės trąšos veikia silpniau, bet ilgiau už mineralines.

Organinės trąšos augalams svarbios kaip anglies dioksido šaltinis. Taip pat jos yra maisto medžiagų šaltinis dirvožemio mikroorganizmams, todėl jomis patręšus padaugėja azotą fiksuojančių bakterijų.

Kai tręšiama organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, augalai gauna daugiausia maisto medžiagų ir geriausiai auga, vystosi ir dera, todėl sėjos procese būtina ne tik tręšti, bet ir naudoti abi trąšų grupes.

Organinės trąšos dažnai yra auginimo terpių ar dirvožemio gerinimo medžiagų sudėtinė dalis arba net pačios medžiagos, todėl tręšiant būtina atsižvelgti į tai ir naudoti minimalias mineralinių trąšų normas. Vegetacijos metu skirtingais augimo tarpsniais auga skirtingos augalų dalys (šaknys, lapai, žiedynai ir t. t.), o kiekviena iš mitybinių medžiagų savo vaidmenį atlieka tam tikru momentu. Būtent tuo metu konkreti medžiaga būna labai reikalinga tam tikrai augalo daliai vystytis.

Jei norite užauginti stiprų augalą, maisto medžiagos turi būti atiduodamos tinkamiausiu laiku. Tai geriausia padaryti sėjos metu tręšiant kompleksinėmis ilgo poveikio trąšomis (25–50 g/m² ar 5–10 g/1 l grunto).

Tam, kad tręšimas būtų efektyvesnis, yra sukurtos ilgalaikio poveikio trąšos. Tai trąšų granulės, padengtos specialiomis dervomis, kurios pailgina mitybinių medžiagų atpalaidavimo procesą.

Pagrindiniai tokių trąšų privalumai: ilgalaikis tręšimo poveikis, trunkantis nuo 3 iki 18 mėnesių, ekonomiškumas, nes atliekamas vienkartinis tręšimas, sodinant augalus arba augalų aktyvios vegetacijos pradžioje, universalumas, nes trąšas galima naudoti sumaišius su gruntu, jos nenudegina šaknų, o dėl granulių dangos ypatybių – mažesni azoto nuostoliai.

Tokios trašos yra efektyvios, nes vyksta tolygus, pastovus, augalo nežalojantis tręšimas. Trąšų mitybinės medžiagos atsilaisvina palaipsniui ir nedidelėmis dozėmis nuolat maitina šaknis.

Visi augalai labai jautrus fosforo trūkumui ankstyvųjų augimo fazių metu. Jeigu fosforo yra pakankamai, greičiau auga nauji lapai, atsiranda naujos šaknys, augalai pradeda anksčiau žydėti, bręsti. Fosforas teigiamai veikia ir dirvožemio mikroorganizmus, aktyvuoja šaknų augimą, turi įtakos generatyvinių organų formavimuisi.

Kai fosforo trūksta, augalai skursta, formuojasi ploni stiebai, silpna šaknų sistema, lapų paviršius mažesnis nei įprasta. Optimalus aprūpinimas fosforu užtikrina stiprią šaknų sistemą, o tai yra svarbiausias veiksnys, lemiantis augalų prigijimą. Todėl sodinant augalus visuomet įterpkite į dirvą startinę fosforo trąšų normą – granuliuoto superfosfato 30–40 g/m²  arba kaulamilčių 300 g/m².

Reikia nepamiršti ir kalcio. Labiausiai kalcio reikia augalų daigams. Kalcis palaiko ląstelės membranos elastingumą, pralaidumą ir vientisumą, aktyvuoja fermentus, dalyvauja hormonų reguliacijos veikloje, stiprina medžiagų apykaitą. Taip pat jis būtinas baltymų sintezei, ląstelių dalijimuisi, stimuliuoja augalų augimą, skatina angliavandeniųapykaitą, dalyvauja jų pernešime, didina sausųjų medžiagų kiekį ląstelėje.

Jei kalcio yra pakankamai, išsivysto stipresnė šaknų sistema, augalas pasidaro atsparesnis dirvožemio rūgštims, dirvožemyje susidaro aukštesnės vertės humusas.

Kai trūksta kalcio jauni ūgliai, vėliau visi augalai deformuojasi, lapai susisuka, šaknys nusilpsta, pajuosta, jų galai apmiršta, o žiedpumpuriai pradeda kristi.

Iš kalcio trąšų naudojama kalcio salietra (laukų) – 25–30 g/m² (šiltnaminė) – 0,5–1,0 proc. koncentracijos tirpalas. Daug kalcio yra meliorantuose – dolomitmilčiuose, kalkėse, tačiau kalcis juose yra mažiau judrus nei kalcio salietroje ir todėl retai naudojamas ir tik rūgščioms dirvoms kalkinti.

2. Tręšiamieji produktai. Jie reikalingi persodinant augalus, mat didina sėklų dygimo ir augimo energiją, augalų sėklų daigumą, skatina sėklų išsišaknijimą, stimuliuoja šaknų atsiradimą ir spartina įsišaknijimą atlankų, ūglių i kitų augalo dalių. Taip pat skatina daržovių, vaisinių, uoginių ir žydinčių kultūrų, daigų, svogūninių augalų įsišaknijimą, jų šaknų sistemos augimą ir vystimąsi, stiprina augalų atsparumą augimo stresams, suaktyvina ir didina augalų imunines ypatybes atsispirti ligoms. Tręšiamųjų produktų arba fitohormonų: auksinų, giberelinų ir brasinolidų, naudojimas tapo nepamainoma persodinimo technologijų dalimi.

Didžiausią reikšmę fitoharmonai vaidina auginių išaknydyme. Jie naudojami auginius  mirkant arba apveliant.

Nustatytas fitoharmonų kiekis ištirpinams ir pasigaminamas koncentratas, kuriame vėliau mirkomos  sėklos, augalų šaknys ar dalys. Mirkymo laikas 6–24 valandos. Naudojant miltelius sodinukų, daigų, persodinamų augalų šaknys prieš sodinimą yra apibarstosmos milteliais. Augalų atlankos, šakelės ar ūgliai su tikslu juos įšaknyditi yra suvilgomi vandeniu ir panardinami į miltelius. Pasodinti augalai ties šaknimis papildomai palaistomi fitoharmonų tirpalais.

3. Pesticidai. Tam, kad apsaugotumėte augalus nuo kenkėjų, patogenų ar nepageidaujamos augalijos, galinčios pakenkti augimui ir derliui, neapsieisite be pesticidų. Savalaikis ir tinkamas pesticidų panaudojimas sodinamosios medžiagos paruošimo ir persodinimo metu nulemia tai, kad vėliau beveik neprireikia arba tik nedaug ir nedažnai.

Dauguma pesticidų turi aiškiai išreikštą profilaktinį poveikį todėl turi būti naudojami ne tada kada augalui kenkia žaladariai, o žymiai anksčiau prevenciškai.

Kovai su kenkėjais yra pasitelkiami insekticidai, skirti vabzdžiams, moliuskocidai, – moliuskams ir žemės vabzdžiams. Insekticidiniai biocidai taip pat skirti naikinti žemės vabzdžius, kaip ir botaniniai augalų ekstraktai ir eterinių aliejų mišiniai, prieskoniai, pavyzdžiui, vabzdžiams naikinti ir atbaidyti tinka ir prieskoniai – pipirai, cinamonas, lauras. Naikinti graužikus pasitelkiami raticidai – brodifakumu ar bromdialonu apdorotas jaukas. Kovai su ligų sukelėjais yra pasitelkiami beicai – sodinamosios medžiagos. Priešgrybelinės priemonės – kalio permanganatas, vandenilio peroksidas ir fungicidai.

Kovai su nepageidaujama augalija yra naudojami herbicidai – prieš piktžoles, algicidai – prieš dumblius, buitinės ir statybinės chemijos medžiagos, pavyzdžiui, druska ar soda, mikroelementinės trąšos – prieš dumblius, kerpes, samanas ir grybus.

Visada pravartu pesticidais apdoroti ne tik sodinamąją medžiagą, bet ir guoliavietes, aktyviai ir tinkamai juos naudoti persodintų augalų prigijimo metu. Bendrame komplekse su trąšomis ir  tręšiamaisiais produktais pesticidai užtikrina ilgalaikę ir tvarią apsaugą nuo žaladarių bei efektyvų augalų prigijimą.