Augalų tręšimas vasarą: nepamirškite kelių taisyklių

Ar nepamiršote, kad sodo ir daržo augalus būtina tręšti ir jų aktyvios vegetacijos metu, mat iš pavasarinio tręšimo gautų maisto medžiagų augalams iki rudens tikrai neužteks?

Augalų papildomam tręšimui efektyviausios yra nedidelės trąšų normos. Jomis tręšiant keletą kartų per vegetaciją, padidėja maisto medžiagų įsisavinimas. Vegetacijos metu palaikomas optimalus augalų aprūpinimo maistu lygis bei maisto medžiagų santykis. Todėl papildomas tręšimas nedidelėmis trąšų normomis visos augalų vegetacijos metu yra pranašesnis už vienkartinį tręšimą didelėmis trąšų normomis.

Tręšti galima organinėmis, organinėmis-mineralinėmis arba tik mineralinėmis trąšomis.

Organinės trąšos – tai augalų maisto elementai, kurie yra ne mineraliniuose junginiuose, bet organinėse medžiagose. Kad augalai galėtų naudoti organines trąšas, pirmiausia dirvos mikroorganizmai jas turi suskaidyti. Skaidymo metu vyksta mineralizacija – iš skylančių organinių junginių išsiskiria paprasti, augalų įsisavinami mineraliniai junginiai, puvenų susidarymas – susidarančios puvenos (humusas) dėl didelio hidrofiliškumo didina dirvožemio vandens imlumą (dirvožemis ilgiau išlaiko drėgmę) ir dirvožemio gebą sulaikyti mineralinius jonus (šie neišplaunami iš dirvos ir ilgiau lieka prieinami augalams).

Prie šiuolaikinių organinių trąšų priskirtina: granuliuotas mėšlas (galvijų, arklių, paukščių), maisto ir gyvulininkystės pramonės liekanos (kraujamilčiai, kaulamilčiai, žuvimilčiai), skystos humatinės (durpių, leonarditų, akmens anglies), biohumusinės ar augalinės ištraukos bei jų kombinacijos.

Taip pat granuliuoti organinių medžiagų mišiniai su aiškiai ir reikšmingai išreikšta makro, mezo ir mikroelementų, humininių bei fulvinių rūgščių sudėtimi.

Mineralinės trąšos gaminamos iš mineralų, uolienų pramoniniu būdu. Jos skirstomos į makroelementines (pagrindines) ir mikroelementines. Makroelementinės (pagrindinės) – tai dažniausiai augalams naudojamos trąšos. N – azotas, P – fosforas, K – kalis. Makroelementinių trąšų grupės. Paprastosiose trąšose yra tik vienas elementas, pvz., amonio salietra (NH4NO3). Sudėtinės trąšos – vienoje molekulėje yra mažiausiai dvi maisto medžiagos, pvz., kalio salietra (KNO3). Kompleksinės trąšos – kai vienoje granulėje arba tirpale yra mažiausiai dvi maisto medžiagos, pvz., azofoska, nitrofoska, nitroamofoska ir kt. Trąšų mišiniai – tai mechaniškai sumaišytos 2-3 trąšų rūšys.

Mikroelementinių trąšų augalams reikia mažai, bet be jų augalai negali normaliai vystytis.

Siekiant geriausio efekto, geriausia rinktis trąšų mišinius, nes juose dažniausiai yra penkios svarbiausios mitybinės medžiagos augalams (azotas, fosforas, kalis, humininės ir fulvinės rūgštys). Be to, mišiniuose šių medžiagų koncentracija yra didesnė, todėl reikalinga mažesnė tręšimo norma, o tai leidžia ir sutaupyti, nes trąšas galima naudoti skalsiau.

Makro ir mikro elementai

Augalus tręšti reikia ir sulaukus itin gausaus derliaus. Vasaros viduryje augalai tręšiami per lapus, ypač bulvės ir kiti šakniavaisiai, taip pat uogynai ir vaismedžiai. Vasaros metu daržoves bei kitus augalus pamaitinkite trąšomis, kurios savo sudėtyje turi makroelementų: azoto, fosforo ir kalio. Po derliaus nuėmimo galima ne tik palaistyti, bet ir pabarstyti trąšų, kad augalas turėtų jėgų ruoštis žiemai ir kitam derliui. Azotas užtikrina sveiką augalo vystymąsi. Tiesa, azoto pavasarį augalams reikia gerokai daugiau negu vasaros metu, nes jis padeda augalui atsigauti po žiemą patirto streso, greitina augimą, didina augalų atsparumą. Tačiau jis augalams reikalingas ir vasarą, o jo trūkumą nesunku pastebėti. Augalai išsiduos gelsvais lapais, menkais augalų žiedais. Jeigu azoto trūksta česnakams – jis pageltonuos anksčiau laiko, jeigu agurkams – jų lapai pagels ir susisuks, jei kopūstams – apatinis lapas pagels ir nukris.

Rečiau negu azoto, augalams stinga fosforo. Tačiau šio makroelemento trūkumas augalams taip pat gali padaryti didelės žalos. Augalų ląstelėse fosforas dalyvauja energijos, maisto medžiagų apykaitos, ląstelių dalijimosi ir dauginimosi procesuose. Fosforas itin gerai veikia šakniavaisių formavimąsi.

Jeigu augalas auga gležnas, lapai įgauna melsvą ar violetinį atspalvį, ilgai nenoksta vaisiai – greičiausiai jis kenčia nuo fosforo trūkumo. Didžiausias fosforo kiekis augalams reikalingas kai jie intensyviai auga. Vėliau, t.y.,  vasaros viduryje – fosforo jiems užtenka gerokai mažiau, tad ir trąšose jo norma turėtų būti nedidelė.

Kalis atsakingas už augalų atsparumą nepalankioms augimo sąlygoms, ligoms. Gėlių žiedai būtent dėl jo būna ryškesni ir aromatingesni, o daržovių bei vaisių derlius kokybiškesnis. Jeigu trūksta kalio, augalų audiniai gelsta ir apmiršta, sukasi lapai, nustoja augti tarpubambliai, blogai vystosi ir krenta vaisiai.

Nors dirvožemyje kalio yra daugiau negu azoto ir fosforo, augalai jo daug nepasisavina iš dirvožemio, nes kalis iš dirvos lengvai išplaunamas. Todėl augalus būtina tręšti ir vasarą.

Augalams taip pat reikalingi mikroelementai: boras, cinkas, geležis. Jie užtikrina sklandų augalų augimą, vystymąsi, vaisių mezgimą ir brandinimą.

 Visas šias reikalingas maistines medžiagas augalai gaus tręšimo metu.