Šie augalai jūsų gėlyną sode padarys išskirtinį

Vos prieš kelis dešimtmečius siauralapių žolinių augalų aptikti būdavo galima nebent pas vokiečių ir anglų kolekcionierius. Tačiau paskutiniaisiais dešimtmečiais jie taip išpopuliarėjo, kad nei vienas modernus gėlynas neįsivaizduojamas be jų.

Mišrūs gėlynai – pritrauks kiekvieno akį

Jei norite išskirtinio sodo akcento, gėlyne derinkite dekoratyviuosius medžius, krūmus, vienmetes, daugiametes gėlės ir, žinoma, siaura­lapius žolynus. Aukščiausius žolynus galite sodinti gėlyno centre. Vietoje krūmų, medelių ar aukštų žydinčių gėlių, pavyzdžiui, hortenzijų, galite sodinti ir miskantus ar panašius augalus.  

Vienoje eilėje ar grupėmis susodinti aukšti siauralapiai žolynai bus pui­kus fonas daugumai gėlių. Jie sušvelnina kontrastingas žie­dų spalvas ir ypač gražiai atrodo greta plačialapių ir stambiažiedžių gėlių.

Tiesa, nepamirškite, kad tarp gėlių sodinti reiktų vidutinio aukščio žolynus. Vienoje vietoje derinkite panašaus aukščio žolinius augalus. 

Kokius siauralapius rinktis?

Lietuvoje seniausiai paplitusios kelios de­koratyvių varpinių augalų rūšys. Pavyzdžiui, smiltyninė rugiaveidė, margalapis dryžutis, kelios eraičinų rūšys, spar­tinai, miskantai ir avižuolės. Pastaruoju metu paplitęs kininis miskantas, ašuotė, viksvos, soruolės ir lendrūnai.

1. Miskantai

Miskantai (Miscanthus) – tai vieni iš gražiausių varpinių augalų, gerai augančių ir žiemo­jančių Lietuvoje. Dekoratyvinės žolės, puošiančios želdynus ne tik savo spalvingais lapais, bet ir neįprastais žiedynais, kurie ypatingai gražiai atrodo rudenį. Todėl savo gimtinėje, Japonijoje, dar vadinami rudens simboliu.

Miskantai želia vėlai – gegužę, kai žemė gerokai įšyla, o žydėti pradeda rugpjūtį – rugsėjį ir  dekoratyvūs išlieka ir per žiemą.  Žiedynai pražysta baltais, rusvais, rausvais ar ryškiai raudonais žiedynais, tačiau vėliau išblunka iki šviesios gelsvos spalvos.

Šiems augalams parenkama saulėta vieta bei vandeniui pralaidi derlinga dirva. Miskantai, kaip ir dauguma kitų žolinių augalų ypatingai nemėgsta užmirkimo. Šių augalų taip pat nereiktų tręšti, kadangi jie gali išgulti nuo per didelio kiekio azotinių trąšų.

Nendrinis miskantas užauga iki 2 m aukščio. Lapai svyrantys, su neryškiomis baltomis juostelėmis per vidurį. Varpos sidabrinės su rausvu atspalviu, skirtingų gam­tinių formų spalvos intensyvumas varijuoja. Labiausiai tinka stambes­nių vandens telkinių pakrantėms apželdinti.

Kininis miskantas sudaro kompaktišką kerą ir niekuomet neleidžia atžalų. Kero aukštis — iki 2 m. Pra­žysta rugsėjo mėnesį. Po pirmųjų šalčių sudžiūvę lapai ir žie­dynai dekoratyvūs išlieka iki pat pavasario.

Miskantai gali būti derinami kartu su spygliuočiais, žemais augalais odiškais (storiais) lapais.

Miskantas ‘Purpurascens’ – užauga iki 1,8 metro. Jų varpos pradeda rausti nuo liepos mėnesio, o rudenį nusidažo ryškiai raudona ir geltona spalva.

Miskantas ‘Sirene’, ‘Rotsilber’, ‘Malepratus’ ir ‘Flamingo’ – pasižymi žaliais  lapais ir raudonais žiedynais, kurie pražysta rugpjūčio mėnesį. Augalas užauga iki 1,8 m (su žiedynu) ir 1–1,5 m pločio.

Miskantas kininis ‘Graziela’ – lapai žali, vėliau nusidažantis raudonai oranžine spalva. Žiedynai švelniai rausvi, vėliau pabąla. Užauga iki 1,7 m (su žiedynu) aukščio ir 1,3–1,7 m pločio.

Miskantas kininis ‘Cabaret’ – veislė išsiskiria plačiais žaliais lapais su kremine juosta per vidurį. Užauga iki 2 metrų. Žydi nuo rugsėjo mėnesio sidabriniai baltom šluotelėmis. 

2. Ašuotės

Ašuotė (Stipa) – priklauso miglinių šeimai, žolinių augalų genčiai. Daugiametė, užauganti vidutinio aukščio (atskiros veislės iki 2 m), žolė trumpais šakniastiebiais ir ilgais, pavėjui banguojančiais lapais. Tačiau bijo drėgmės, ypač žiemą, todėl Lietuvoje auginama kaip vienmetė. Žiedynai ilgi, primena plunksnas. Natūraliai auga vidutinio klimato stepių zonoje. Auginamos kaip ir miskantai: saulėtoje vietoje ir derlingoje, pralaidžioje dirvoje. Įdomu tai, kad viena rūšis (Stipa tenacissima) yra plačiai naudojama popieriaus gamyboje. Skirsto­mos į trumpaakuotes ir ilgaakuotes.  

Trumpaakuotės rūšys sudaro gražius siaurų, svyrančių lapų kupstus. Ilgaakuotės ašuotės yra dekoratyvesnės nei trumpaakuotės. Birželį–liepą nokindamos sėklas būna gražiausios.

Ašuotes dera sodinti grupėmis su vienmetėmis žydinčiomis gėlėmis pastatomuose vazonuose ar loveliuose.

3. Viksvos

Viksvos (Carex) – vienos iš plačiausiai pasaulyje auginamų žolinių augalų. Jų auginama net iki 2000 rūšių, o Lietuvoje auga virš 60 laukinių rūšių. Įprastai šie augalai būna žaliais lapais, tačiau iš Naujosios Zelandijos kilusios viksvos yra spalvotais lapais. Pražysta gegužės–birželio mėnesį. Augalai auga ir mažesniame ar daliniame pavėsyje.

Dauguma viksvų — žemi augalai, tačiau yra ir kelios stambesnės rūšys. Tad krūmai gali būti nuo 10 iki 50 cm aukščio.

Viksva (Carex oshimensis) ‘Silver Sceptre’ – kiliminių viksvų veislė, kurios lapai šviesiai žali, baltais krašteliais. Keras kompaktiškas, užauga iki 25 cm ir plečiasi lėtai.

Viksva (Carex caryophyllea) ‘The Beatles’ – veislė pasižymi į šonus nusvyrančiais žaliais lapais. Užauga 10-20 cm aukščio ir apie 30 cm pločio. Žiedynai pražysta gegužės – birželio mėn. rusvomis varpomis. 

Viksva (Carex oshimensis) ‘Evergold’ – žaliais lapais su kremine geltona juostele per vidurį. Užauga iki 30 cm aukščio ir tiek pat pločio. Žydi nuo liepos mėnesio iki rudens dekoratyviomis rausvomis varpomis.

Viksvas sodinkite akmenų sodeliuose, tvenkinių krantuose. 

4. Soruolės

Tai didelė gentis, paplitusi beveik visuose žemynuose, paprastai šiltesnio klimato zonose. Kai kurios rūšys Lietuvoje auginamos kaip vien­metės.

Priklausomai nuo veislės, jų aukštis gali siekti iki 1 metro. Šis var­pi­nis au­ga­las pasižymi il­gais, siau­rais, ašt­riais lyg viks­vų la­pais ir še­pe­tė­lius pri­me­nan­čio­mis žie­dy­nų var­pu­tė­mis. Nors de­ko­ra­ty­vus pa­ts ke­ras, bū­tent šie ori­gi­na­lūs žie­dy­nai ir yra so­ruo­lės stip­ry­bė. Žiedynai pražysta rugpjūtį. Rekomenduojama rinktis šilčiausią sodo vietą.

5. Eraičinai

Tai miglinių šeimos augalas, vienas iš mėgstamiausių smulkiųjų var­pinių augalų Lietuvoje. Eraičinai sudaro kupstą, kuris užauga iki 20 cm aukščio ir tiek pat pločio. Labiausiai pa­plitusi rūšis — melsvasis eraičinas. Tai nedideliais kupsteliais augantis pilkai melsvas au­galas.

Auga ir skurdžioje, smėlingoje dirvoje, tačiau ji turi būti laidi vandeniui. Parenkama saulėta vieta. Visos eraičinų rūšys lengvai auginamos, at­sparios šalčiams.

Rekomenduojama sodinti šalia tamsių augalų, taip išryškėja jų melsvai žalia spalva. 

6. Lendrūnas

Tai daugiametis 80–150 cm aukščio žolinis augalas, turintis ilgus, šliaužiančius šakniastiebius. Stiebas status, tvirtas, prie šluotelės šiurkštus. Lapų viršutinė pusė šiurkšti. Varputės vienažiedės, 5–7 mm ilgio, susitelkusios kuokštais, dažniausiai violetinės. Žydi birželio–rugpjūčio mėnesiais. Augalas dauginasi vegetatyviškai šakniastiebiais ir sėklomis.

Paprasta priežiūra

Sodinti žolinius augalus galima ir pavasarį, ir rudenį, bet jautresnes šalčiui rūšis reikėtų sodinti ne vėliau kaip rugsėjo pradžioje. Pasodinti augalai apie savaitę turi būti dažnai laistomi. Kai kuriuos augalus, pavyzdžiui, viksvas, lieti reikės reguliariai, kitos drėgmei gali būti mažiau reiklios.

Pasodintus augalus mulčiuokite durpėmis. Jautresnes šalčiui rū­šis reikia žiemai pridengti. Patariama maždaug 0,3-0,5 m aukštyje surišti lapus ir virš surišimo juos nukirpti. Surištus palikti per žiemą, tai sumažėja rizika augalui supūti.

Daugumą smulkių žolynų reikia išskaidyti kas trejus metus.

Žydėjimo pabaigoje daugumos smulkių augalų žiedynus greičiau nukirpkite, kad nepasisėtų. Lapai išliks dekoratyvūs iki pat šalčių, o nukirpti juos galėsite nutirpus sniegui.  

Jeigu žemėje pakankamai humusinga, papildomai tręšti žolinių augalų nereikės. Prastesnėse žemėse augančius augalus rudenį tręškite kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis su mikroelementais, o pavasarį - amonio salietra. Tiesa, ja negalima tręšti augalų melsvais lapais.