Ruduo – sodo sodinimo metas
Dauguma vaismedžius ir vaiskrūmius sodina pavasarį, tačiau tam labiau tinka ruduo, ypač spalis, kai sustoja augalų vegetacija. Rudenį pasodintų augalų vegetacija prasideda greičiau, be to, jie geriau prigyja. Taip pat veislių pasirinkimas būna kur kas didesnis nei pavasarį. Ruduo tinkamas ir braškėms sodinti.
Braškėms būtina šviesi, saulėta vieta, lengvo priemolio dirva, kurios rūgštingumas (pH) – 6,0-6,5. Dirva taip pat turi būti gerai įdirbta, be piktžolių, puri. Braškės sodinamos į lysves, kurias dėl paprastesnės priežiūros galima uždengti specialia danga. Tam gali būti naudojama dvipusė juoda arba balta polietileninė plėvelė, juoda daržo danga arba geotekstilė. Taip pat galima pasirūpinti ir laistymu: 5-10 cm gylyje patiesti rasojančią žarną. Taip laistant apsaugomi lapai ir uogos, sutaupoma laiko, išgarinama mažiau drėgmės. Tikintis gausesnio derliaus pirmaisiais metais, braškių daigus patariama sodinti kuo anksčiau – nuo liepos, tačiau dažniausiai sodinama rugpjūtį arba rugsėjį. Nors ūkių patirtis byloja, kad, pasodinus kokybiškus daigus spalio pirmoje pusėje, juos užmulčiavus durpėmis, daigai spėja įsišaknyti ir gerai žiemoja. Sodinant pavasarį, būtina kontroliuoti dirvos drėgmę, nes paprastai karšta saulė greitai džiovina ir negiliai esančioms šaknims gali greitai pritrūkti drėgmės. Daigai sodinami eilėmis kas 25-30 cm, tarp eilių paliekant 40-50 cm atstumą. Sodinama tame pačiame lygyje, jokiu būdu neužžeriant šerdelės, nes daigai gali žūti.
Nors daugumoje šaltinių minima, kad rudenį geriausia sodinti sėklavaisius: obelis, kriaušes, o kaulavaisius geriau sodinti pavasarį, tačiau pastaraisiais metais žiemos tapo nebe tokios atšiaurios, ruduo pailgėjo, todėl tinkamai pasodinus galima išvengti šalnos sukeltų augalų pažeidimų.
Rudenį pasodinti augalai dažniausiai spėja įsišaknyti ir pavasarį pradeda vegetuoti, kai žemės temperatūra pasiekia +4-5 °C, todėl vėliau būna stipresni ir taip pat sveikesni. Jei visgi sodinama pavasarį, reikėtų atlikti vos išėjus pašalui. Jei vėluojama, augalai susprogsta, gali apdžiūti, todėl pavasarį būtina dažniau laistyti. Verta atminti, kad augalus iš vazonų, konteinerių galima sodinti visą vegetacijos laikotarpį.
Sodinant pirmiausia reikia atsakingai paruošti duobes medeliams. Atsižvelgiant į turimą plotą, iš anksto galima susiplanuoti būsimą sodą. Vieta turi būti saulėta, nes nuo apšvietimo priklauso vaisių spalva ir skonis, sukauptas juose cukrus. Jautresnius medelius: abrikosus, persikus, nektarinus reikėtų sodinti nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Tinkamai suplanavus sodinimo vietas, bus lengviau apsispręsti dėl vaismedžių skaičiaus, rūšių, veislių.
Prieš augalų sodinimą būtina patikrinti dirvos rūgštingumą. Tam galima naudoti specialius rūgštingumo (pH) matuoklius arba popierines (pH) lakmuso juosteles. Sodo augalai sėkmingai gali augti dirvoje, kurios rūgštingumas (pH) – 6,0-8,0 (sėklavaisiams ir uoginėms kultūroms – 6,0-6,5, o kaulavaisiams – 6,0-8,0). Šilauogėms, spanguolėms, bruknėms būtina rūgštesnė dirva – pH 3,8–5,5. Ji taip pat turi būti laidi orui ir drėgmei.
Duobes patariama paruošti keliomis savaitėmis anksčiau, nei planuojama augalus sodinti. Jei dirva – derlingas priemolis, iš anksto patręštas ir supurentas, duobės kasamos tokio dydžio, kad lengvai tilptų sodinuko šaknys. Turint lengvą, nederlingą plotą, pirmiausia paruošiamas viršutinio žemės sluoksnio, komposto, neutralaus durpinio substrato mišinys. Į tokias duobes patariama įmaišyti molio.
Verta atkreipti dėmesį į augalų sodinimo gylį. Kaulavaisius, kad vėliau neišleistų poskiepio atžalų, reikia sodinti skiepijimo vietą įgilinant 2–3 cm po žeme. Sėklavaisių skiepijimo vieta turi būti 5–7 cm virš žemės, nes įgilinus poskiepis pradės leisti papildomas šaknis ir medis augs aukštesnis nei tikėtasi. Kuo didesnis paliekamas poskiepio aukštis, tuo mažesnis bus medis. Avietės sodinamos tokiame pačiame lygyje, kaip augo, tik lengvose dirvose reikia šiek tiek įgilinti. Gervuogės sodinamos įgilinant porą pumpurų. Serbentai, agrastai sodinant įgilinami, virš žemės paliekant 2–4 pumpurus. Tada jie išleidžia papildomas šaknis, būna stipresni ir greičiau sutankėja krūmai.
Šilauogės sodinamos saulėtoje vietoje. Pasodintos pavėsyje jos auga nenoriai, mažėja derlius, uogos būna neskanios, ilgainiui augalas gali žūti. Sodinamos tame pačiame lygyje, kaip augo vazonėlyje. Šilauogių šaknys kompaktiškos, labiau plinta į šonus nei gilyn, todėl duobės kasamos negilios, apie 40 cm, tačiau plačios – iki 80 cm. Jei dirva labai drėgna, reikia kasti 10–15 cm giliau ir įrengti drenažą iš rupaus žvyro, smulkintų plytų. Duobė užpildoma rūgščiu durpiniu substratu. Galima įmaišyti perpuvusių pjuvenų. Šviežios pjuvenos netinka, nes skaidymosi metu iš augalo perima azotą. Mulčiuojama sausomis, rūgščiomis durpėmis, pušų spygliais.
Verta atminti, kad jauniems medeliams reikalingi kuolai. Jie įstatomi sodinimo metu, nes vėliau įkalant galima pažeisti šaknis. Pasodinus šaknų plotas mulčiuojamas sausomis durpėmis, perpuvusiu mėšlu. Mulčias išsaugo drėgmę, apsaugo nuo šalčio. Kaulavaisius sodinant rudenį, mulčiuoti būtina.